Nikki užeina į kabinetą. Ją daktaras pasitinka su šypsena.
-Prašom įsitaisyti,-pasako parodydamas į gulamą fotelį.
Nikki keistai šypteli ir atsisėda gulsčia.
-Telefonu sakėte, kad girdite balsus,-pasako gydytojas atssiėdęs šalia į kitą krėslą,-ką jie sako?
-Tas balsas...Jis kartoja, kad aš nepabėgsiu...jis kartoja mano vardą..
Daktaras užsirašinėja.
-Koks tas balsas?-paklausia.
-Na jis labai panašus...-Nikki staiga atsisėda.
Ji giliai įkvėpė.
-Panele, ar jūms viska sgerai?-sunerimsta gydytojas.
Nikki giliai kvėpavo.
-Džesika...-paskao viska supratusi.
-Džesika? Kas ji?-paklausia daktaras,-atsipalaiduokite..
Priduria gydytojas.
Nikke nieko nesako, ji tik pasisuka į spintelę ant kurios buvo veidrodis. Veidrodyje atvaizdas nusišypso mandria šypsena.
Nikki išsigandusi prašneka.
-Ne..Nereikia...-pasako silpnu balsu.
Gydytojas nesupratęs paliečia jos petį. Nikki atsisuka. Ji šypsosjosi žiauria šypsena ir sugirebė daktarui už kaklo. Ji atsistojo ir pakėlė gydytoja nuo žemės. Gydytojas negalėjo prašnekėt. Nikki vis dar šypsojosi. Ji sviedė gydytoją į spinta su veidrodžiu. Veidrodis sudužo. Gydytojas nukrito be gyvybės ženklų. Nikki parklupo ant kelių, ji užsidengė rankomis veidą. Staiga jas patraukė ir pažiūrėjo į gydytoją.
-Džesika..Ką tu padarei..-teištarė.
Ji atssitojo ir išsigandusi išbėgo iš kabineto.